Pereiti prie turinio

Brazilijos džiudžitsu

Brazilijos džiudžitsu (BJJ) – imtynių kovos menas, kuriame kovojama ant žemės: partnerį kontroliuojate pozicijomis, o kovą užbaigiate pasidavimo veiksmais – smaugimais ir sąnarių užraktais, visai be smūgių. Jis susiformavo Brazilijoje XX amžiuje iš dziudo ir japoniškojo džiudžitsu, o tarp žinomiausių jo mokytojų – Gracie šeima. Treniruojamasi porose, vilkint švarką, vadinamą gi, arba be jo (no-gi).

  • Technika ir svertai, o ne jėga: net mažesnis žmogus gali išmokti kontroliuoti didesnį.
  • Viso kūno jėga, ištvermė ir lankstumas, ypač liemens raumenys ir gniaužtai.
  • Sprendimų paieška esant spaudimui – daugelis BJJ vadina šachmatais ant tatamio.
  • Realistiška savigyna: galite treniruotis visomis jėgomis, nes veiksmas nutraukiamas tą pačią akimirką, kai partneris paplekšnoja.
  • Pasitikėjimas savimi ir artima komanda, nes savaitė po savaitės treniruojatės su tais pačiais žmonėmis.
  • Gi: storas švarkas, kelnės ir diržas. Daugelis akademijų pirmam užsiėmimui jį paskolina. No-gi treniruotėms – rashguard (aptempti sportiniai marškinėliai) ir šortai be kišenių ir užtrauktukų.
  • Dantų apsauga; ausų apsaugos nebūtinos, jos saugo ausis nuo traumų.
  • Basutės arba šlepetės vaikščioti už tatamio ribų – su avalyne ant jo niekada nelipama.
  • Svarbi higiena: kiekvienai treniruotei švarus gi, trumpai nukirpti nagai, o sergant odos infekcija treniruotis negalima.
  • Kilimai yra akademijoje.
  • 60–90 minučių. Apšilimas su judėjimo pratimais – krevete, tilteliu, saugiais kritimais, – tada dienos technika, kurią parodo treneris.
  • Ją kartojate porose pakaitomis, o paskui praktikuojate poziciniame sparinge iš nustatytos padėties, pavyzdžiui, iš gardo (guard) ar raitelio padėties (mount).
  • Rolling – laisvas sparingas maždaug penkių–šešių minučių raundais. Kai veiksmas ima skaudėti ar smaugimas stiprėja, paplekšnojate per partnerį arba per kilimą, ir jis iškart paleidžia.
  • Pagrindinės idėjos – pozicijos (gardas, raitelio padėtis, šoninė kontrolė, nugara), išsilaisvinimai, apvertimai ir pasidavimo veiksmai.
  • Pradedantieji paprastai sparinguoja lengvai arba tik iš nustatytų pozicijų, kol išmoksta laiku pasiduoti ir saugiai judėti.
  • Suaugusiųjų diržai – baltas, mėlynas, violetinis, rudas ir juodas, o tarpinę pažangą žymi juostelės ant diržo; vaikai turi savo spalvotus diržus. Apie naują diržą sprendžia treneris, ir kiekvienam paprastai prireikia kelerių metų.
  • Bet kokio ūgio ir kūno sudėjimo suaugusiesiems: technika svarbiau už jėgą.
  • Tiems, kurie nori kovos meno be smūgių rankomis ir kojomis.
  • Vaikams ir paaugliams: vaikų užsiėmimai moko kontrolės ir pasitikėjimo savimi be jokių smūgių.
  • Visiems, kuriuos domina savigyna ar MMA, kur kova ant žemės būtina. Apie versiją be gi skaitykite puslapyje Grepplingas.
  • Mažiau tinka turintiems kaklo, nugaros, kelių ar pečių problemų, nes užraktai ir smaugimai apkrauna sąnarius ir kaklą, – pasitarkite su gydytoju, pasakykite treneriui ir pasiduokite anksti.